Estampas (pranc. estampe, it. stampa – atspaudas), lakštinės grafikos kūrinys – autorinis atspaudas. Iš pradžių estampu vadinti tik vario ir plieno raižiniai, vėliau – bet kokia technika atlikti autoriniai atspaudai su autoriaus parašu. Ant grafikos darbo nurodomas tiražas (atspaudo eilės numeris ir bendras atspaudų skaičius), darbo sukūrimo metai, uždedamas autoriaus parašas, galima nurodyti darbo techniką bei pavadinimą. Kiekvienas estampas laikomas unikaliu grafikos kūriniu ir tuo skiriasi nuo tiražinių atspaudų.
Ofortas (pranc. eau-forte – azoto rūgštis). Klasikinė giliaspaudės grafikos technika. Raižoma adata ant vario arba cinko plokštės, padengtos rūgščiai atspariu laku. Po to cinko plokštė ėsdinama azoto rūgštimi, vario plokštė – geležies trichlorido tirpalu vieną ar keletą kartų. Raižant pažeidžiamas lakas, todėl įrėžtos vietos, veikiant rūgščiai, išėsdinamos ir atspaude sudaro linijinį piešinį, nepažeisto lako plotai tampa šviesiu fonu. Ėsdinimo laikas nulemia piešinio intensyvumą – kuo ilgiau spaudos forma laikoma rūgštyje, tuo intensyvesnis gaunamas piešinys. Nuo plokštės paviršiaus nuvalius laką išėsdintos vietos įtrinamos dažais ir ant drėgno popieriaus presu spaudžiamas atspaudas. Ofortas dažnai derinimas su akvatintos, minkštojo lako, sausosios adatos technikomis. Oforto technika išrasta XVI a. pradžioje Šveicarijoje.
Akvatinta (it. acquatinta – dažytas vanduo). Giliaspaudės grafikos technika, oforto atmaina, taikoma įvairaus stiprumo tonams sukurti. Spaudos forma daroma iš vario arba cinko plokštės. Tos vietos, kurios atspaude turi būti tamsiausios, barstomos dervų (kanifolijos, asfalto ir pan.) milteliais, kurie prilimpa pakaitinus plokštę. Plokštė atvėsinama ir ėsdinama rūgštimi. Ėsdinant rūgštis išėda tarpus tarp grūdelių, tokiu būdu gaunamas grublėtas paviršius, kuris atspaude virsta lygia tonine dėme. Į išėsdintas vietas įtrinami dažai, daromas atspaudas. Norint gauti tonų įvairovę, atitinkami plokštės plotai iš naujo lakuojami ir vėl ėsdinama. Kuo daugiau kartų tai kartojama, tuo daugiau tonų gaunama. Grafikoje labai paplitęs akvatintos ir oforto derinys. Akvatintos techniką 1768 m. išrado prancūzų dailininkas Jean Baptiste le Prince. Francisco Jose Goya y Lucientes dažnai naudojo akvatintos techniką savo darbuose.
Sausoji adata – giliaspaudės grafikos technika. Raižomąja adata raižoma ant poliruotos vario arba cinko plokštės. Išraižytų linijų kraštuose paliekamos (nenuvalytos arba nuvalytos ne visur) šerpetos, kurios darant atspaudą sulaiko dažus ir suteikia linijai sodrumo bei minkštumo, pačiam atspaudui – tapybiškumo. Kadangi spaudos formoms naudotas varis yra minkštas metalas, tiražuojant atspaudus jo šerpetos labai greitai nusitrindavo ir vaizdas netekdavo technikai būdingo išraiškingumo, iki XIX a. sausoji adata paprastai buvo derinama su kitomis technikomis (dažniausiai ofortu). Albrecht Durer sausosios adatos technika atliko keletą savo darbų, dažnai sausosios adatos techniką (paprastai derindamas su ofortu ir graviūra) naudojo Rembrandt Harmenszoon van Rijn.
Mecotinta (it. mezzotinto: mezzo – vidurinis, tarpinis ir tinto – dažytas). Giliaspaudės grafikos technika. Suteikia galimybę kurti švelnių tonų kūrinius. Raižinio klišė daroma iš poliruotos metalo plokštės su nelygiu, šiurkščiu paviršiumi, kuris suraižomas dantytu plieniniu įrankiu – specialiu skutikliu–gludikliu, poliruojamos tos vietos, kurių neturi pasiekti dažai, kurios atspaude turi būti šviesios. Kuo šviesesnio tono siekiama, tuo labiau klišė poliruojama. Mecotintos techniką XVII a. išrado vokiečių dailininkas Ludwig von Siegen.
Minkštasis lakas (port. lacquer – derva). Giliaspaudės grafikos technika. Į įprastą oforto laką pridedama taukų, kad jis taptų minkštesnis ir lengvai atšoktų nuo metalinės spaudos formos. Nulakuota forma uždengiama popieriumi, ant kurio piešiama. Spaudžiant pieštuką, lakas prilimpa prie popieriaus, jį nuėmus – atšoka nuo metalo. Išėsdinus gaunamos sodrios, grūdėtos linijos ir dėmės. Minkštojo lako technika išrasta XVIII a. viduryje, daugiausiai taikyta XIX a.
Monotipija – grafikos technika, artima tapybai. Tapoma aliejiniais arba spaudos dažais ant šlifuotos metalo ar stiklo plokštės, nuo kurios daromas tik vienas atspaudas ant drėgno popieriaus ar plonos drobės. Atsirado XVII a. Italijoje. Monotipijos techniką naudojo prancūzų dailininkas Edgar Degas.